„Wi-Fi“ technologija leidžia „nutiesti“ kompiuterinį tinklą be laidų. Yra daugybė šio ryšio standartų. Tačiau greitai veikia tik vienas – „802.11n”. Jis neretai vadinamas tiesiog N raide. Perskaitę straipsnį, sužinosime, apie šio bevielio ryšio ypatumus.

Nešiojamasis kompiuteris ant sofos, internetinis radijas virtuvėje, išmanusis telefonas kišenėje – visi šie įrenginiai prie interneto jungiasi bevieliu „Wi-Fi“ ryšiu. Tačiau, ar jis veiks patikimai, priklauso nuo „Wi-Fi“ ryšio standarto. Šiuo metu naujausias, patikimiausias ir sparčiausias yra „Wi-Fi“ N standartas (802.11n). Jis pasaulį išvydo prieš ketverius metus. Per tą laiką N standartą išmoko naudoti daugelis nešiojamųjų kompiuterių ir maršrutizatorių. „Computer Bild Lietuva“ papasakos, kaip veikia N standarto bevielis ryšys ir kuo jis skiriasi nuo savo pirmtakų.

Kokie yra „Wi-Fi“ ryšio standartai?
● A standartas (802.11a). Jis naudojamas labai retai. A standarto bangos sklinda 5 GHz radijo bangų diapazonu. Teorinė sparta siekia 54 megabitus per sekundę (Mbps).
● B standartas (802.11b). Šis senukas naudoja 2,4 GHz radijo bangų diapazoną ir veikia vos 11 Mbps sparta. Atvirai tariant, jo vieta – pasenusių technologijų kapinėse.
● G standartas (802.11g). Vis dar nenorinti pasiduoti technologija. Mat G standarto adapterius turi dauguma prieš kelerius metus pagamintų nešiojamųjų kompiuterių. Ryšys veikia 2,4 GHz bangų diapazonu. Teorinė jo sparta siekia 54 Mbps.
● N stadartas (802.11n). Nau jausias bevielio ryšio standartas. Priklausomai nuo naudojamos antenos tipo, jo maksimali sparta gali siekti nuo 150 iki 600 Mbps. Dažniausiai nešiojamuosiuose kompiuteriuose ir maršrutizatoriuose diegiama N standarto įranga veikia 300 Mbps greičiu. Patys naujausi ir galingiausi „noutbukai“ jau moka „išspausti“ ir 450 Mbps. Bent jau teoriškai. Dažniausiai N standarto aparatai „kalbasi“ 2,4 GHz bangų diapazone. Tačiau geresni maršrutizatoriai papildomai naudoja ir 5 GHz bangas. N įrenginiai gali bendrauti ir senesnių standartų įranga, tiesa, tuomet teks pasitenkinti ankstesnės kartos siūlomomis galimybėmis.

Kokie yra N standarto privalumai?
● Didesnė duomenų perdavimo sparta. N standarto „Wi-Fi“ ryšys veikia žymiai greičiau už savo pirmtakus. Tiesa, maksimalią teorinę ribą pasiekti beveik neįmanoma. Nedideliu nuotoliu vienas nuo kito esantys įrenginiai gali perduoti ir priimti duomenis apie 100 Mbps sparta (palyginimui – G standartas pasiekia 24 Mbps greitį). Taigi, naudodamiesi N standartu galėsime dirbti beveik taip pat greitai kaip ir naudodami laidinį 100 megabitų ryšį: DVD filmo kopijavimas užtruks mažiau nei 10 minučių.
● Didesnis veikimo nuotolis. N standarto „Wi-Fi“ ryšys yra atsparesnis įvairioms kliūtims. Jis gali „prasimušti“ pro keturias sienas, beveik neprarasdamas duomenų perdavimo spartos. Tuo tarpu G standarto bangos jau po trijų sienų sulėtėja iki 10 Mbps greičio.
● Galimybės ir atsparumas trukdžiams. 2,4 GHz dažniu miestuose veikiančius „Wi-Fi“ įrenginius at
akuoja įvairūs priešai – labiausiai duomenų perdavimui kenkia kita elektros įranga, pvz., mikrobangės krosnelės ar troleibusų linijos. 5 GHz radijo bangų diapazone trukdžių būna gerokai mažiau. Deja, juo sklindantis signalas greitai užgęsta ir yra pasiekiamas mažesniu nuotoliu. Kita bėda – 5 GHz bangas naudoja tik nedaugelis nešiojamųjų kompiuterių; „Wi-Fi“ ryšį turintys išmanieji telefonai iš viso su juo nedraugauja. Tad maršrutizatorių gamintojos vis dažniau kuria modelius, galinčius veikti abiem bangų diapazonais iš karto. Jie apjungia geriausias N standarto savybes ir gali dirbti su visais bevielį „Wi-Fi“ ryšį turinčiais įrenginiais.

Kodėl N standartas yra spartesnis?
Didesnį greitį lemia keli dalykai:
● Efektyvesnis duomenų transliavimas. Lyginant su G standartu, naujasis „Wi-Fi“ ryšys gali perduoti iki 39 proc. daugiau duomenų.
● Platesnis radijo bangų kanalas. Jį galima palyginti su greitkelio juostomis. Kuo jų daugiau, tuo daugiau automobilių gali vienu metu keliauti iš vienos vietos į kitą. Duomenų perdavimui N standartas gali naudoti 40 MHz pločio kanalus: du kartus platesnius nei G. Todėl viena maršrutizatoriaus antena teoriškai sugeba priimti iki 150 Mbps informacijos. Visa bėda, kad toks dvigubo pločio kanalas 2,4 Ghz bangų diapazone veikia nepatikimai. Mat jis įžengia į elektros įrenginių skleidžiamų trukdžių zoną. Todėl dažniausiai maršrutizatoriuose, veikiančiuose šiame diapazone naudojamas susiaurintas duomenų perdavimo kanalas. Įrenginiai, veikiantys 5 GHz diapazone su šiomis problemomis nesusiduria.
● Daugiau antenų. Idealiu atveju antenos siunčia skirtingą informaciją. Ją gavęs, įrenginys apjungia duomenis į visumą. Tokiu duomenų paskirstymu užsiima vadinamoji MIMO technologija. Tad išeina, kad kuo daugiau antenų turi maršrutizatorius ir nešiojamajame kompiuteryje esantis „Wi-Fi“ adapteris, tuo geriau. Šiuo metu dauguma maršrutizatorių naudoja po du lygiagrečius duomenų srautus. Jų teorinė duomenų perdavimo riba siekia 300 Mbps.

Kokia yra reali N standarto sparta?
Gerokai mažesnė nei žada gamintojos. Įsigiję 300 Mbps klasės maršrutizatorių, galėsime duomenis siųsti 100–130 Mbps greičiu. Skirtumas atsiranda dėl kelių priežasčių:
● Klaidinančios informacijos.
Gamintojos pateikia skaičius rodo visą perduodamų duomenų kiekį. Deja, daugiau nei pusė maršrutizatoriaus perduodamos duomenų yra skirta ryšio tarp įrenginių palaikymui ir informacijos valdymui. Gamintojų primestą spartos žymėjimą tenka naudoti tam, kad galėtume atskirti skirtingų klasių įrenginius. Todėl ir šiame straipsnyje nurodoma maksimali teorinė įrangos sparta yra tik orientacinio pobūdžio.

● Nuotolio.
Sparta sumažėja, padidėjus atstumui arba atsiradus kliūtims, pvz., sienoms.

● Trukdžiai.
Jie lėtina duomenų perdavimą. Kai kurie maršrutizatoriai sugeba stebėti aplinkos trukdžius ir automatiškai pakeičia duomenų perdavimui naudojamą radijo bangų dažnį į tokį, kuriame trukdžių yra mažiausiai. Kituose tai galima padaryti rankiniu būdu. Bangų dažnį verta keisti tik tada, jei ryšys veikia nestabiliai arba lėtai.

● „Wi-Fi“ įrangos kokybės.
Išmanieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai ir pigiausi maršrutizatoriai turi tik po vieną anteną. Todėl jie gali perduoti duomenis ne didesne nei 150 Mbps teorine sparta. Prijungus senesnį nešiojamąjį kompiuterį prie N standarto maršrutizatoriaus, ryšys taip pat veiks lėtai. Mat bus naudojamas G standarto „Wi-Fi“ ryšys.
● Informacijos kodavimo technologijos.
Maksimalią spartą galima pasiekti tik naudojant WPA2 kodavimą. Dažniausiai jį reikia pasirinkti rankiniu būdu.
● Duomenų kanalo pločio.
2,4 GHz dažniu veikiančiuose maršrutizatoriuose retai pavyksta panaudoti dvigubo pločio (40 MHz) duo menų perdavimo kanalą. Mat jis ima pyktis su kitais elektros įrenginiais ir kaimynų maršrutizatoriais. Todėl dažniausiai ši galimybė būna iš viso išjungta.

N standarto įrenginių klasės

150 Mbps N standartas
Technologija. Įrenginiai naudoja tik vieną aktyvią anteną, kurios maksimali (dvigubo duomenų perdavimo kanalo) sparta siekia 150Mbps. Deja, realiame gyvenime tokie įrenginiai pasiekia vos 40 Mbps greitį. Šis rezultatas yra beveik du kartus geresnis už tą, kurį galima pasiekti su senesne įranga, tačiau dauguma N standarto privalumų nėra išnaudojami.
Įranga. Pigūs N standarto maršrutizatoriai (iki 200 Lt), planšetiniai kompiuteriai, išmanieji telefonai, pigūs „Wi-Fi“ ryšio USB adapteriai (iki 100 Lt).


300 Mbps N standartas
Technologija. Įrenginiai su dviem aktyviomis antenomis. Teorinė jų sparta siekia 300 Mbps, o reali – 100 Mbps. Esant elektroniniams trukdžiams, 300 Mbps klasės įrenginiai sparčiai veikia tik naudodami 5 GHz radijo bangų diapazoną.
Įranga. Beveik visi per pastaruosius trejus metus pagaminti nešiojamieji kompiuteriai, dauguma N standartą palaikančių maršrutizatorių. Reikia atminti, kad ne visi dviem radijo bangų diapazonais veikiantys maršrutizatoriai veikia efektyviai. Verta pirkti tik tuos, kurie juos abu gali naudoti vienu metu.


450 Mbps N standartas
Technologija. Trys aktyvios antenos pasiekia teorinę 450 Mbps duomenų perdavimo ribą. Tačiau šios klasės įrenginiai dar neseniai pasirodė rinkoje ir ne iki galo išnaudoja savo galimybes. Testai rodo, kad reali jų sparta, bent jau kol kas, beveik nesiskiria 300 Mbps klasės aparatų. Šiuo metu gamintojos yra pristatę vos kelis 450 Mbps sparta veikiančius įrenginius.
Įranga. Kai kurie neseniai pagaminti „Dell“, „Fujitsu“, HP ir „Lenovo“ nešiojamieji kompiuteriai. 450 Mbps kategorijos maršrutizatorius artimiausiu metu planuoja išleisti visos garsiausios ryšio įrangos gamintojos.


600 Mbps N standartas
Technologija. Šios kategorijos įrenginiai privalės turėti bet keturias aktyvias antenas. Tik tokiu atveju jie galės pasiekti maksimalią teorinę 600 Mbps duomenų perdavimo spartą. Tam reikalingos naujos kartos mikroschemos, sugebančios apdoroti ypač didelius duomenų kiekius bei nešiojamiesiems kompiuteriams skirti, keturias antenas turintys „Wi-Fi“ adapteriai.
Įranga. Kol kas nėra nešiojamųjų kompiuterių, galinčių išnaudoti 600 Mbps duomenų perdavimo spartą. Nors pirmieji maršrutizatoriai buvo anonsuoti prieš metus, tikėtina, kad jie bus išleisti tik 2012 metais.